popa

1 popà sf. (4) K, Ss, Ds, (2) Vkš, Eig, Bsg, pópa (1) NdŽ 1. R, N vk. skaudama, skausminga vieta: Ugnies sprogėla kad ansprogs, pópa pasidaro J. Vaikuo jau pópa išgijo Yl. Neik čia, dilgynė įkąs, padarys põpą Bsg. Labai skauda pópa Jnšk. Popà, popà pirštukui, duok papūsiu, tai neskaudės Ss. Neįsipjauk į pirštelį, o būs popà Vkš. Padėk, vaikel, peilį, o tai bus popa Slk. Neimk peilio: piršteliui bus pópa Šl. Peilis popà (įsipjausi, skaudės), neimk! Alk. Kur tau popà, mažut? Švnč. Neliesk žižutės, bus pópa Pn. Čia popà, mama, popà! Jrb. Vieni šovė – balsą darė, antri šovė – popas darė par širdį, par širdį JD410. Duok, papūsiu popùkę Drsk. ^ Svetima popà su pirštu maišoma (dėl svetimų nelaimių mažai jaudinamasi) Krš. 2. I, K, NdŽ vk. votis, skaudulys: Kad išsikėlė tokia didelė pópa! Kur. Susipratau popą prispaudęs ir išvydau ištryškusius pūlius Vaižg. 3. scom. prk. labai jautrus, išlepęs, linkęs aimanuoti, skųstis, verkti žmogus: Duktė popa, kuri išpopinta, išpestyta J. Toks jau pópa – tik pakibink, tai i bliauna Plm. Tik tos popõs neužkabyk, tuoj pradės žliumbti Jrb. Ėgi čia popà, nė priliest neduoda! Ds. Jau jis toks popùtė – nė piršto neprikišk Žž. Tu in jį nelįsk, tai popẽlė! Vlk. Kaip aš jį atmenu, daug metų popùtė i popùtė Skr. Neliesk jo geriau, žinai – popùtė Vl.

◊ aviẽs popà apie labai jautrų, opų, lepų žmogų: Tu man toks aviẽs popà! Alk. Žiūrai tu tos avies popos! Alk.